| Par sevi: | Tarsi ugnelė, tarsi pavasario žiedas, išprotėjęs vėjas, alsuojanti saulės kaitra, greitai gali nudegti, bet neprisiliesti sunku, kažkam lyg oras kažkam kaip vanduo, o dar kažkam lyg ramus uostas, kitiems aš tik spalvotas šešėlis dingęs per sekundę... Rimtai padykus, pašėlusiai rami, šaltai/karštai miela, švelniai draugiška... Ieškanti gyvenime nevisiško atspindžių lūžio, degtuko reikiamume, gal ir aptikusi jį, tokį kurio neįmanoma pamiršti... O gal jai trūksta tavęs... :)* |
