| Par sevi: | Tuos, kurie šalia manęs labai vertinu, o tokių yra labai mažai. Draugystė ateina su laiku, nepamirškit šito! . Žinau, kad manęs daug kas nekenčiat. Daug kas sakot, kad pasikėlus. Gal ir pasikėlus, bet į savo širdį daugiau nebeįsileisiu bet ko, nes man per daug skaudu, kai palieka mylimi. Žinau, ką reiškia užmigti ir atsikelti su ašaromis akyse. Žinau, ką reiškia prarast ir vėl atrast, gaila, dažniau prarandu. Ir dar, kartais kita svajonių pusė būna juoda, tikrai. Dažnai pati savęs nesuprantu. Aš taip lengvai negaliu užmiršti, o gal net nenoriu. Dažnai man sako, kad nusiimčiau rožinius akinius, tačiau taip sako, tik tie, kurie manęs beveik nepažįsta. Kartais nekenčiu viso pasaulio, o kartais jį taaaip myliu! Ir dar va, meilė nublanksta, kai ištari ją žodžiais. Ar verta pasiduoti pagundai?! Tikriausiai kartais verta, nes ji gali nebe pasikartoti. Akys viską išduoda? Nežinau. nemanau, kad mano akyse atsispindi siela, nors kai esu laiminga, noriu, kad tai žinotų visi. Tikiu, kad mano akys vėl spindės. Ar atleidžiu tiems, kurie mane įskaudino? Atleidžiu, tačiau nepamirštu, mano širdis to nepamiršta. Atėjo laikas pagalvot, atsigręžti ir sustot? Tikriausiai dar ne. Visgi gero daugiau, nei blogo mūsų širdys išgyveno? Tikriausiai taip, nes aš dabar šypsausi, tikrai, nesvarbu, kad man skaudu ir skruostu rieda ašaros. |
